Tono policininkas

Kaip veikia

Tono policininkas niekada nesiginčija dėl to, ką sakai, tik dėl to, kaip sakai. Iškeli tikrą problemą, o pokalbis virsta tavo kalbėjimo manieros vertinimu: per karštai, per tiesmukai, kitiems nejauku. Tono policininkas nori, kad atsiimtum savo skundą, o šis būtų perrašytas kaip tavo bendravimo problema. Tai veikia, nes šalia Tono policininko ramybės bet koks prieštaravimas atrodo kaip įrodymas. Kuo labiau gini savo toną, tuo toliau nutolsti nuo klausimo, kurį atėjai iškelti.

Kaip tai skamba

• Niekas nesako, kad klysti. Bėda ta, kaip tu tai sakai.
• Atidėkime kaltinimus į šalį ir kalbėkime konstruktyviai, gerai?
• Matai, net ir dabar. Paklausyk savęs.

Kas padeda

Tono policininkas nusileidžia, kai ramiai pakartoji esmę ir neleidi pokalbiui virsti tavo kalbėjimo manieros aptarimu. Nevaidink ramybės, kad sulauktum pritarimo, ir neklausk, ar tavo tonas dabar jau tinkamas. Vienu trumpu sakiniu pripažink pastabą, tada vėl padėk klausimą ant stalo tais pačiais žodžiais kaip anksčiau. Daryk taip kaskart, kai pokalbis nukreipiamas į šalį. Po kelių ėjimų apie toną nebėra ko kalbėti, ir Tono policininkui tenka arba atsakyti iš esmės, arba atvirai atsisakyti.

Tu sakaiSupratau. Mano tonas gali palaukti. Problema, kurią iškėliau, negali, tad pakalbėkime, kas su ja bus.

Kas kenkia

Tono gynimas atiduoda Tono policininkui būtent tą pokalbį, kurio ir norėta. Pyktis tampa įrodymu. Atsiprašyti už tai, kaip pasakei, o paskui švelninti klausimą, kol jis išnyksta: būtent to Tono policininkas ir siekė. Kaltinimas išsisukinėjimu irgi gali nuslysti į ginčą apie tai, kieno elgesys neprotingas, o tai vis tiek ne tavo klausimas.